Apie gaisrą, po kurio visiškai sudegė medinė Labanoro Švč. Mergelės Marijos Gimino bažnyčia, žinia žaibo greitumu pasklido po visą Lietuvą. Šis negailestingas gaisras įvyko 2009 metų gruodžio 21 – sios naktį. Sudegė 17 – jo amžiaus architektūros paminklas  ir  jame buvusios meno vertybės: paveikslas „Marija“ su apsodu, paveikslas „Sėdintis Kristus“, 12 - kos Apaštalų atvaizdai, vertingi vargonai, žvakidės ir kita. Tačiau skaudžiausia, kad Labanoro gyventojai neteko savo šventovės į kurią rinkdavosi melstis šventadieniais, per laidotuves, krikštynas, sutuoktuves. Ši bažnyčia Vilniaus vyskupijoje minima nuo 1522 metų, spėjama, kad pirmoji bažnyčia Labanore buvo pastatyta Vytauto Didžiojo laikais. Taigi, daugelio kartų gyvenimus lydėjo šioje kuklioje, medinėje bažnyčioje vykusios apeigos, ji buvo sakralus Labanoro miestelio ir aplinkinių kaimų traukos centras. Labanoro miestelis įsikūręs Švenčionių rajone, Labanoro girioje, netoli Labanoro ežero, regioniniame parke,  yra seniūnijos centras. Nuo Dusetų iki Labanoro tik 78 kilometrai.
   Apie gaisrą, per kurį sudegė Labanoro bažnyčia išgirdo ir dusetiškiai. Tarp jų ir viena iš senesnių dusetiškių, šiais metais atšventusi 90 – ties metų sukaktį – Ona Atkočiūnaitė. Išgirdo, ir nusprendė paaukoti dalį savo per visą gyvenimą sutaupytų pinigų šios bažnyčios atstatymui. Ta auka, tai padėka Dievui ir Švč. Mergelei Marijai, kad padėjo jai ištverti tremties vargus, suteikė stiprybės gyventi ir leido laimingai sulaukti gilios senatvės. Šios paprastos, vienišos, mažamokslės, labai pamaldžios senutės gyvenimas nebuvo jau toks paprastas.
   Ona gimė Lungelių kaime ( 2 km. nuo Dusetų ). Tėveliai turėjo 19 ha žemės. Visus ūkio darbus nudirbdavo patys, todėl ir mažoji Onutė baigė tik Dikmonių pradinę mokyklą, nes jau nuo 10 metų jai teko ganyti avis, padėti ruošos darbuose. Ramų gyvenimą sudrumstė sovietų okupacija ir karas.  1945 metais visai  netoli namų, rugių lauke buvo nušautas brolis Zidaras, kuris buvo išėjęs partizanauti. Broliui tebuvo 19 metų, jo mirtis ir lavono išniekinimas tapo didele tragedija šeimai. Brolio Zidaro palaidojimo vieta taip ir liko nežinoma, tik jo žūties vietoje, Lungelių kaime stovi pastatytas kryžius.
   1949 – siais metais visa šeima buvo ištremta į Sibirą, į Irkutsko sritį. Tetulė Ona atsimena, kad namus teko palikti kovo 28 dieną. Gerai, sako tetulė Ona, kad buvome pasipjovę kiaulę, tai išsivežėme lašinius ir dešras, nors jos buvo ir neišrūkytos. Į tremties vietą vežė beveik mėnesį – tai tos dešros apaugo plaukais, nes buvo sukrautos į metalinius bidonus. Bet nieko, pasakoja Ona, suvalgėme tas dešras ir nesusirgome. Į Lietuvą su mama sugrįžo po devynerių  metų 1958 - taisiais, Sibiro miškuose palaidoję tragiškai žuvusį tėvelį  Lungeliuose jau buvo susikūręs kolūkis. Nebeliko nei savos žemės, nei ūkio padargų, nei arklio. Vėl teko sunkiai dirbti ir iš naujo prasikurti. Prieš 11 metų Ona pardavė savo žemę ir namus, ir persikėlė gyventi į Dusetas, nes jau sveikata nebeleido vienai gyventi. Dabar tetulę globoja giminaitė, šių eilučių autorė, aplanko giminės iš Vilniaus, padeda geri kaimynai Partinauskai.
   Negaliu nepaminėti, kad tetulė yra aktyvi Dusetų K. Būgos bibliotekos skaitytoja. Jau perskaitė daug Juozo Baltušio, Lazdynų Pelėdos, Bronės Buivydaitės ir kitų senesnių Lietuvos rašytojų kūrinių – šiuo metu susižavėjusi „padoriais“ meilės romanais, nes juose randa nepatirtus savo gyvenime vaizdus, jausmus, įdomią aplinką, princų ir karalių gyvenimus.. Tetulė Ona, tikriausiai yra pati seniausia skaitytoja Zarasų rajone., o gal ir Lietuvoje...Skaito be akinių, turi visus dantis – niekada nebuvo pas dantų gydytoją....  
   Susitikti su Ona Atkočiūnaite, ir priimti auką Labanoro bažnyčios atstatymui, į Dusetas, liepos 9 dieną atvažiavo pats Saldutiškio, Kirdeikių ir Labanoro parapijų administratorius, Labanoro bažnyčios  klebonas Jurgis Kazlauskas. Jam atiteko šis didžiausias, galbūt ir svarbiausias gyvenimo darbas – prikelti iš pelenų gaisro sunaikintą šventovę Darbas pareikalausiantis daug jėgų ir Dievo pagalbos.. Tetulė Ona paaukojo 16 000 litų. Tai pasak klebono, pati didžiausia auka bažnyčiai, gauta iš privačių aukotojų. Klebonas atvežė senutei gražias atminimo dovanas – rožinį, Labanoro bažnyčios atstatymo medalį, padėkos raštą., pakvietė į bažnyčios atidarymo iškilmes, kurios turėtų įvykti po metų. Dabar tetulės Onos gyvenimas slenka maldoje, kalbant rožinį,  skaitant senąsias maldaknyges, prisimenant sunkią ir skaudžią praeitį ir laukiant susitikimo su Dievuliu Amžinajame gyvenime,  laukiant pirmųjų pamaldų atstatytoje  Labanoro Švč. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčioje. Ji tiki, kad Dievulis leis jai dar pagyventi iki šios reikšmingos dienos.
   Klebonui Jurgiui Kazlauskui patiko Dusetų miestelis, kuriame jis lankėsi pirmą kartą. Klebonas apsilankė ir Dusetų Dailės galerijoje,  apžiūrėjo Dusetų krašto dailininkų jubiliejinę parodą, iš Dailės galerijos direktoriaus Alvydo Stausko gavo spalvingą leidinį apie Dusetų dailės galerijos veiklą per 15 metų. Tikėkimės, kad ši pirmoji Labanoro klebono pažintis su Dusetomis tikrai turės gražų tęsinį.