1940 metais prasidėjo Lietuvos kultūros sovietizavimas, o birželio 14 – 15 d. iki 21 d. 1941 metais vyko pats didžiausias lietuvių tautos trėmimas, per kurį buvo išvežta iš šalies 18 000 žmonių. Šie žmonės buvo išsilavinę ir kuriantys Lietuvos kultūrą, meno, mokslo srityse, tačiau tuo metu Sovietų sąjunga skelbė juos „Tautos priešais“ ir ištrėmė į atšiauriausias Rusijos teritorijos dalis bei darbo stovyklas sunkaus gyvenimo pasitikti.
Šių metų birželio 12 dieną Šilutės r. F. Bajoraičio viešosios bibliotekos Vilkyčių filiale susirinko Vilkyčių apylinkių buvę tremtiniai. Šiuo renginiu jie kiekvienais metais pagerbia savo draugus, kurie jau ilsisi neaprėpiamuose toliuose, ir pasidalija savo skaudžia patirtimi bei sunkia dalia. Šiame renginyje buvo minimos Eduardo Šmito išėjimo anapilin metinės. Jis buvo gabus žmogus ir į tremtį buvo išsiūstas iš gimnazijos suolo. Tremtyje galėjo išbūti kelis metus, tačiau buvo pripažintas nekaltu ir grįžo namo po dvidešimties mėnesių. Tačiau ir grįžus „tautos priešams“ iš tremties nebuvo lengva įsitvirtinti gyvenime, bet Eduardas Šmitas rado savo vietą ir įsitvirtino Vilkyčiuose. Vilkyčių mokykloje jis mokė vaikus rusų, vokiečių kalbų bei muzikos, kurią jis ypač mėgo. Jo mokiniai atsiliepia apie Eduardą Šmitą kaip apie labai gerą mokytoją, kuris vaikus mokė pirmiausia gerais pavyzdžiais ir intelektualumu. Turėdamas keturiasdešimt penkerių metų darbo mokykloje stažą bei labai gerą reputaciją, jis yra laikomas mokytoju legenda.
Renginio metu E. Šmito dukra Rita Beniušienė pasakojo apie savo tėvelį, pristatė jo parašytą knygą „Dvidešimt mėnesių pragare“ ir naujai išleistą knygą „Eduardas Šmitas : nepalūžęs tremtyje“. R. Beniušienė nuoširdžiai dėkojo Tremtinių sąjungos pirmininkui A. Balvočiui, kuris pasiūlė idėją, parašyti atsiminimų knygą. Šioje knygoje aprašomi E. Šmito atsiminimai apie tremties laikotarpį, tėvynės ilgesį, sunkų gyvenimą, jį pažinojusių žmonių pasakojimai. Taip pat buvo pristatytas diskas „Atmink drauguži“ su Eduardo Šmito sukurtų dainų įrašais, kuriuos atliko Šilutės mišrus choras „Pamario aidas“. Jo kolegos ir buvę mokiniai plačiau papasakojo apie savo bendradarbį ar mokytoją. V. Liutkus, buvęs mokinys, pasidalijo prisiminimais apie E. Šmito profesionalų rusų kalbos mokymą ir pastangas vadovaujant Vilkyčių mokyklos mokinių chorui, kuriame, pats dainavo.
Šia proga „Vilties žibintas“, kuris kiekvienais metais perduodamas iš rankų į rankas ir simbolizuoja šilumą, rūpestį bei bendrumą, buvo įteiktas R. Beniušienei. Į susitikimą pirmą kartą atvyko buvusi tremtinė Angelė Statkienė ir pasakojo savo istoriją. Visi mielai peržiūrėjo nuotraukas iš praeitų metų tremtinių susibūrimų ir įsiamžino naujoje nuotraukoje. Renginio pabaigoje padėtos gėlės ant Eduardo Šmito kapo Vilkyčių kapinaitėse ir palinkima jam ramybės.
Vilkyčių biblioteka renka informaciją apie tremtinius ir turi sukaupusi nemažai nuotraukų, taip pat džiaugiasi, jog kasmet šiame renginyje atsiranda vis naujų žmonių, kurie kartais net ir ašarotomis akimis pasidalija savo skaudžiais prisiminimais. Tremtinių paminėjimo renginyje buvę tremtiniai išsipasakoja, supranta, paguodžia vieni kitus ir prisimena, už ką jie taip sunkiai kentėję ir ko labiausiai pasiilgdavę - savo tėvynės Lietuvos.
